Įsimylėjėlių stovykla

Buy at € 3.77 Seller Knyguklubas.lt

Product description

Metų knyga!
 
„Įsimylėjėlių stovykla“ -  pirmoji Editos Milaševičiūtės knyga. Tai šmaikštus kūrinys, skirtas vidutinio ir vyresniojo amžiaus paaugliams: nuotykių ištroškusiems, ieškantiems savęs, tikrinantiems ribas, bandantiems draugystės ir pirmosios meilės ryšius.
Knygoje aprašyti pašėlusios Ugnės nuotykiai „nelegalioje“ stovykloje šalia Čepkelių raisto. Tik dvi pirmosios vasaros atostogų savaitės, o įspūdžių, jausmų tiek daug, kad tiek išgyvenus, rodos, norėtųsi atsipūsti. Tačiau paaugliai niekada nepailsta nuo atostogų...
 
 
Rūtos Kliorytės iš Panevėžio recenzija:
 
Užverčiau paskutinįjį Editos Milaševičiūtės knygos „Įsimylėjėlių stovykla“ puslapį. Likau sužavėta. Šis žavesys paskatino mane dalyvauti recenzijos apie knygą konkurse, tad nieko nelaukdama kibau į darbą.
Pirmiausia, įveikus knygą reikėjo nugalėti minčių, apmąstymų antplūdį, kurį sukėlė knyga. Tiesą pasakius, pasiimdama knygą buvau visiškai kitokios, skeptiškos nuomonės apie lietuvių autorių kuriamas knygas paaugliams. Tačiau nuomonę teko greitai pašalinti iš savo mąstymo buveinės.
Vos pradėjus skaityti šį kūrinį negalėjau atsitraukti, viskas buvo man taip artima, labai artima, pradedant nuo man pažįstamų vietų esančių Lietuvoje, baigiant knygos veikėjais, su kuriais taip susibendravau, jog nebenorėjau net išsiskirti.
Knygos autorė pasirinko labai lengvą, mums – paaugliams – suprantamą rašymo būdą, knygoje nebuvo sunkių, ilgų, dar negirdėtų žodžių, kuriuos reikėtų išsiversti, norint sužinoti tikrąją jų prasmę, knygoje spalvingai, įdomiai, vaizdingai nupiešiamas Lietuvos grožis, įvairūs brūzgynai, pelkynai… Kūrinyje lengvai prisiliečiama  prie pirmosios, tačiau ne itin sėkmingos meilės, turinys nestokoja veiksmo, kuris net užgniaužia kvapą.
„Įsimylėjėlių stovykla“, tai didelė dozė juoko, šmaikštumo. Skaitant šią knygą iš savo šeimynos susilaukiau replikų, klausiančių, kodėl aš nesiliaudama šypsausi ar protarpiais juokiuos. Gera pasinerti į tokią knygą, kur gali susipažinti su naujais veikėjais, pajusti juos, jų jausmus, kartu su jais išgyventi nuotykius, skaitydama šią knygą aš nesidomėjau kas vyko realybėje, atsiribojau nuo tos įprastos, monotoniškos, varginančios kasdieninės rutinos, tuo metu, kai skaičiau knygą, ji man rūpėjo labiausiai.
Jeigu reikėtų atsakyti klausimą kam ši knyga skirta, be jokių gilių apmąstymų pareikščiau, jog ją galėtų skaityti paaugliai, suaaugusieji. Paaugliams, knyga lyg linksmas laisvalaikis su kitais, ne tikrais – knygos - draugais, keliaujant su jais po pelkynus, žavius, dar tikriausiai neregėtus, nematytus Lietuvos kraštus, patiriant meilę, jos ne vien saldžiąją pusę… Suaugusiems ši knyga taptu pagalbininkė, padedanti suprasti šiuolaikinius paauglius.
Turbūt, Jums atrodo, kad per daug šią knygą liaupsinu, tačiau knygoje nesugebėjau įžvelgti minusiukų, trukdančių man skaityti, buvo net keista, kad neradau to kabliuko, prie kurio galėčiau prisikabinti, anaiptol, šią knygą aš savo skaitymų sąsiuvinyje įvertinau puikiai, be to autorė ir jos sukurtas romanas, mane pastūmėjo domėtis lietuvių autorių knygomis, skaityti, siūlyti jas draugams.
Taigi, galiu drąsiai teigti, jog ši, Editos Milaševičiūtės knyga „Įsimylėjėlių stovykla“ tapo vartais į lietuvių autorių kuriamų knygų skaitymą. Lietuvių autoriai puikiai kuria, suprasdami, kas mus, paauglius, domina. Taigi, visiems, visiems, be išimties, siūlau paskaityti šią knygą.
 
*****
 
Barboros Šalaševičiūtės iš Kauno recenzija:
 
Na va! Pagaliau Lietuvos mergaitės turi dar vieną nuotykių knygą, parašytą lietuvių autorės! Lietuvoje yra labai daug tokio tipo literatūrinių leidinių, ir visi – užsienio rašytojų. Labai džiugu atsiversti lietuvių rašytojos kūrinį, kuris nė kiek neatsilieka nuo užsieniečių. Tai buvo pirmasis įspūdis.
 
Knygos „Įsimylėjėlių stovykla“ aprašyme buvo parašyta, kad ši knyga skirta „nuotykių ištroškusiems paaugliams“. Iš tiesų, šioje knygoje nuotykių buvo netgi daugiau nei tikėtasi.
Pasakojimas buvo ne tik apie Ugnės nuotykius stovykloje, pelkėse, su svajonių vaikinu Liutauru, bet ir apie netikėtą susitikimą su kitu, Dovydu, ir tolesnę jų istoriją. „Įsimylėjėlių stovykla“ – labai šmaikštus, lengvo turinio, gerai nuteikiantis kūrinys, o tai tik pirmoji autorės knyga!
 
Romano herojė Ugnė elgiasi kaip daugelis įsimylėjusių mergaičių – dėl patinkančio vaikino padarytų bet ką. Bet pasakojime labai trūko tikroviškesnių akimirkų, juk ne viskas gyvenime eina kaip sviestu patepta, ir ne visos paauglių mintys sukasi apie įsimylėjimus. Skaitant romaną, prisiminiau ir save, devynerių metų mergaitę, išgyvenusią daug panašių, knygoje aprašytų kvailų ir naivių atsitikimų. Tačiau šioje knygoje veikėjai gerokai vyresni, todėl daug kas atrodė per daug „lengva“: personažai nesusiduria su jokiomis rimtomis problemomis, kurios paprastai yra aktualios jaunimui.
 
Knyga pavadinta „Įsimylėjėlių stovykla“ – taip stovyklą pelkėse pavadino Ugnės draugė Simona. Labai tikėjausi, kad pasakojimas bus daugiausia apie tą stovyklą, ir kad ten atsitiks daug nuotykių. Bet vos įpusėjus knygą, atvažiavo Ugnės tėvai ir išsivežė ją namo. Tai buvo labai netikėtas įvykis, ir aš šiek tiek nusivyliau, kad būtent šitaip, atrodytų pačiame pasakojimo įkarštyje, baigėsi pelkių stovykla. Kadangi Ugnė buvo įsižiūrėjusi Liutaurą, manau, reikėjo giliau atskleisti jo asmenybę. Romane parašyta tik, kad jis buvo labai gražus, ir visų mergaičių svajonė. Atrodo, jog Ugnė jį įsimylėjo vien dėl išvaizdos.
 
Bet netikėtai atsiradęs Dovydas šiek tiek pagyvino romaną. Apie jį ir Ugnę buvo rašoma daugiau, nei apie Ugnę su Liutauru, ir net įdomiau.  Dovydas nori būti tik draugas, ir tai gerai, nes kitaip visų „meilių“ būtų per daug.
Įprastai kitose knygose, pagrindinė pasakojimo herojė galų gale pradeda draugauti su savo išsvajotuoju, bet šioje knygoje taip nėra. Tai yra labai gerai - šioks toks paįvairinimas, nes kai kuriems paaugliams tokia pabaiga jau būtų nebeįdomi.
 
Visgi, ši knyga yra labai panaši į bet kurį užsienietišką nuotykinį/meilės romaną, todėl nėra labai originali. Išskyrus tai, kad heroję vis labiau pradeda dominti kitas draugas pasakojimo gale, siužetas yra įprastas: herojė truputį naivi ir perdėtai gera, o aplink ją – vien lengvabūdiška mergaičių kompanija iškyloje  ir įsimylimas lengvabūdiškas gražuolis. Geriausios draugės personažas taip pat neišplėtotas. Tikiuosi, kad kita dalis bus įdomesnė ir rimtesnė. Juk knygos paskutinės eilutės sužadina smalsumą, kas bus toliau: sudėtingiau, rimčiau, įdomiau...
 
Daugelio paauglių jau nebedomina lengvi romanai – jais yra užversti knygynai. Reikėtų pradėti rašyti rimtesnes knygas, kurios atspindėtų paauglių realų gyvenimą ir problemas, ir padėtų jas spręsti.